Heavy feeling of future nostalgia

You get a strange feeling when you are about to leave a place.
It's like suddenly it's not just a building, people in it, memories you made there.
It's you in the past, who will no longer be after you step though the door and leave.


Tortured by decisions. Literally. Should I stay or should I go?! Get it?

Can I please feel the vibration of your every breath

Of your entire existence exhaled into me

All at once

All in a speed of light.

Labai ilgai galvojau, kodėl taip retai čia lankausi. Kodėl nebegaliu čia rašyti. Dalintis. Būti be jokių kodų. Neišduodama jokių vardų, datų ir vietų.

Jaučiuosi persekiojima visų tų, kurie žino, jog tai aš. Persekiojama žmonių, kurie daugiau nebėra mano gyvenimo dalis. Vienus jų, pati išskėstomis rankomis čia pasitikau. Pasidalinau visuo tuo, ką čia rašiau. Nes norėjau, kad žinotų, kokie svarbūs man esą. Bet yra ir tų, kurių čia nekviečiau, yra tų kuriuos noriu pamiršti. O, kad pamirščiau noriu apie juos rašyti. Noriu, bet negaliu. Nes, žinau...kad jie čia...vis dar čia. 

O, aš labai nemėgstu pasirodyti silpna.

Last night I dreamt, that I still know you well. But then million of golden shades around you fell.

Kai tik galvoju, kad žinau Tave, kad galėčiau atpažinti Tave minioje, kad galiu atpažinti Tavo balsą kitoje ragelio pusėje - Tu mane vis dar nustebini. Tavyje tūkstančiai, milijonai ir milijardai kambarių, kuriuose dar nesu buvusi. Tu toks pats neapčiuopiamas kaip ir bet kokia viltis man dabar atsistoti ant kojų ir susigaudyti kas darosi su manimi ir mano užkeiktu gyvenimu.
Ir, galbūt, aš per daug tame įžvelgiu, bet aš vis dar bandau iškoduoti visas tas dainas, kurias man parašei. Ir suprasti, kodėl. kodėl. kodėl. Tu išnykai be pėdsakų.


`You can feel, you can see, you can be...when you`re not with me'

Ir aš taip stipriai stengiuosi nieko nejausti. Kad imu ir jaučiu absoliučią tuštumą. Kas yra šimtą kartų blogiau. Kas man niekada niekada neatneša nieko gera. 

Kartais turi įsėsti ne į tą traukinį, vežantį Tave God knows where.
Tik tam, jog suprastum, kur iš tiesų nori būti ir kur Tavo namai :)

Ir Tu niekada nebūsi toks gražus iš toli, koks esi iš arti.
Nepamiršk to.

'If there`s a next time, I`ll do better. So fast... Try to remember how fast it goes' [About life 'Wish I Was Here', 2014]

Būti čia ir dabar. Taip to trokštu.

Tik galvoju dabar, ar įmanoma tai?

Ką jūs manot? :)

'The clue to everything a man should love and fear in her was there, right from the start, in the ironic smile that primed and swelled the archery of her full lips'.

Pasiilgau rašyti. O gal tik ilgiuosi to žinojimo iliuzijos. Šiomis dienomis nieko nebežinau. Pabaigiau universitetą. Atrodė, jog tos akimirkos visa esybė troškau taip ilgai. Bet dabar jaučiuosiu tokia tuščia, tokia pasiklydusi gyvenime. Išsilavinimas man visuomet siejosi su patogumu, saugumu. Ak, kokia kvaila buvau. Tas prakeiktas lapelis nieko nekeičia. Atvirkščiai, tik dar labiau glumina. Ką dabar daryti? Atrodo, jau turėčiau žinoti. Bet nežinau. Neturiu nė žalio supratimo, ką dabar noriu daryti. Noriu nuotykių, noriu naujų pažinčių, noriu miesto šurmulio. Dėja, niekam neturiu energijos. Noriu lengvo, paparasto, nesudėtingo. Bet koks kvailas tai noras!

Noriu ištikimybės iš draugų, norių kad žmonės sugėbėtų prisimti atsakomybę už savus veiksmus. Noriu, taip arba ne. Nenoriu padaryti niekieno gyvenimo lengvesniu. Nenoriu priiminėti svetimų sprendimų. Nebenoriu.

Ir nors kiekviena diena prasideda ašaromis, naktys mano nuklotos nuostabiais...dar niekada neregėtais vaizdiniais, kuriuos, taip norėtųsi kadanors sudėti į knygą :)

Pasiilgau Jūsų, mano slaptų skaitytojų, kurių vardų nei veidų nežinau, bet kas, turbūt, ir daro šį santykį tokį nepaprastą ir saugų.

My soulmate has betrayed me.

Mane pykina vien apie Tave pagalvojus. O kiekevieną kartą pamačius Tavo buką veidą...norisi trenkti galvą į sieną. Man bjauru prisiminti, kaip tą pirmąjį vakarą nužiūrėjai mane nuo pat plaukų iki kojų pirštų galiukų. Turėjau jau tą syk suprasti, kad mano vardas Tavo lūpose visai nėra saugus. Aš negaliu pakelti minties, jog kažkada mane lietei, kad žinai, ko bijau, ką myliu, kad esi pažįstamas su visomis mano silpnybėmis, kad bet kada...gali jas prieš mane panaudoti. ||Bet, rodosi, kad niekaip negaliu nusiplauti Tavo bučinių, Tavo prakaito...o mano pagalvė vis dar prisigėrusi Tavo kvepalų.||

Žmonės sako, jog negali rasti pilnatvės...kol klaidžioji vienas. Anot jų, turi rasti savo antrąją pusę...tam - kad būtum laimingas. Melas! Koks šlykštus, bukinantis melas! 

Aš jau pilna ir vientisa.