Jei tu verti mane tikėt apgaule

Ir aš vaizduojuos,kad esi šventa,

Jei tvirtinu, kad naktį šviečia saulė,-

Tai kas gi per galia tau suteikta?

Tu sąžinės graužimo nepažįsti,

Blogybių aibė knibžda tavyje.

Dėl ko gi aš į tavo begėdystę

Žiūriu ramiausiai - ir žaviuosi ja?

Žinau, manoji meilė tau įgrįso,

Bet tu nepyk ir būk man atlaidi.

Argi nemyliu aš tavęs už visa,

Ką smerkia be atodairos kiti?

Didžiausią meilę nusipelno tas,

Kas mylimai atleidžia jos klaidas.

[W. Shakespeare]