Life is a problem.

Negaliu užmigt. Jau kuris laikas.Nes galvoju, labai daug galvoju.Mintys sukasi, sukasi..o aš negaliu nei vienos iš jų pagaut. Sumaištis.
Bet užmiegu,užmiegu šiaip ne taip._
Rytas.
Atsikeliu visa apsiašarojusi, po siaubingų sapnų. Aiškiai suprantu, kad tie sapnai turėtų man kažką pasakyti, tik taip pat kaip tų begalinių minčių negaliu sugaut ir sapnų reikšmių._
Tada laukiu.Kažko.Nerimauju.Jaučiu, kad turi kažkas atsitikti.Bet neatsitinka.
Nekenčiu šito jausmo.Nekenčiu.
Prakeikiu jį.
Prakeikiu ir tą beribį skausmą akyse, siplnumą kūne ir bemieges naktis.  Ir gyvenimą, kuris toks nesąžiningas (ir ne mano vienos atžvilgiu).
Tada.
Galvoju, kaip blogai aš gyvenu, kaip man visko trūksta, kokia aš apgailėtina... ir kaip man trūksta praeities...kokia aš naivi ir nelaiminga...Bet tuo pačiu, kaip bebūtų paradoksalu, keikiu save už tokį nejautrumą, suprasdama jog pasaulį yra daug nelaimingesnių žmonių.
Kvaiša aš.Žinau.

P.s- taip, taip kaip ir sakiau aš kvaiša, bet dabar pagalvojau, kad man tikrai kažko trūksta.Gyvybiškai.

P.s.s-Gerai, kad, bent Lietuvių pergalėmis Krepšinio pasaulyje galiu pasidžiaugti, nes jei ne jūs...Oi vaikai, būčiau žlugus.Nurašyta.

P.s.s- Nors, dar anksti, bet einu gerti raminamosios arbatos, kuri turėtų padėt užmigt ir aš tikiuosi.LABAI tikiuosi, kad taip ir bus.Labanakt.:)))