Pagaliau supratau, jog visus ryšius nutraukiau ne tam, kad save įskaudinčiau, o tam kad galų gale pabūčiau viena su savim, su savo mintimis ir sudėčiau visus taškus ant "i".(Procesas)
Tiesa gyvenu, kaip atsiskyrėlė.Iš namų kojos toliau mokyklos nekeliu, nebent tai itin svarbu, jokių pasilinksminimų ar draugų, jokio atvirumo, išskyrus čia.Tik aš, mano kambarys, mano muzika,knygos,filmai.
Ir jau jokių ašarų ir bemiegių naktų.
Man gerai,gal tik dabar, labai trumpai, bet geeerai geeerai.
Ir žinot nebepriekaištauju sau, kad naudojuosi šia laisve ir aplinkiniai jau nebe, tik mama,kad ir kaip suprantama būtų vis dar manęs gaili ir mano jog man be žmonių ir masės draugų blogai. Ir kaip pavargau kartot, kad ne.


Skausmas po truputį atslūgsta ir aš imu jaustis ištikrųjų laisva ir rami.Vienatvė iš kančios staiga virto laimėjimu.:)
Pagaliau šventai tikiu, kad taip  žingsnelis po žingsnelio vėl atsitosiu ant kojų ir gal net būsiu tuo ko buvau.