Viskas. Dabar jau visai viskas.
Baigta pagrindinė{gerai ar blogai neįvardinsiu}
Atsisveikinu su klasiokais, auklėtoja, kitomis mokytojomis ir visu kitu personalu, su mokyklos sienomis.
Nežinau dažnai atrodė, jog būtent to ir noriu, bet dabar viskam beveik pasibaigus manyje - baimė. Kartu su ja žinoma viltis ir laimė, laisvė galų gale.Bet baimės šiek tiek daugiau.
Tačiau aš nemaniau, kad su viskuo bus taip sunku atsisveikinti.
 Savaime suprantama, kad vienų ar kitų personų, galbūt aš visai nepasiilgsiu, bet juk visa esmė nebūtinai turi būti žmonėse. Šįsyk taip ir yra. Aš pasiilgsiu prisiminti.Aš pasiilgsių tų 10 metų prisiminti.
Nesss mes visi sakome, jog nepamiršim, bet pamirštam...ir oj kaip dažnai...to aš ir bijau, jog pamiršiu prisiminti.

Aaaak ir vėl tas sentimentalus šlamštas, juk viskas bus gerai?Tiesa?

O prie ko šitas zebras? Nėėė neklauskit`