Girdžiu savo padūkusį širdies plakimą, gilų ir lėtą kvėpavimą. Galva plyšta iš skausmo. Aš lėtai, tartum vaiduoklis slenku per miestą, su ašarų kupinomis akimis, pirmą kartą gyvenime negalvodama, apie tai kaip atrododau, sugerdama žmonių žvilgsnius, įsmeigtus man į nugarą, kupinus buko gailesčio ir tuščios paniekos. Sugeriu viską, it popierius rašalą. Skęstu žmonių minioj. Nyktu. Iš lėto.
Tik spėju, dar spėju sau po nosim sukuždėti:
-Kraustausi iš proto, šį kartą jau tikrai...
O tada...Nieko nepajaučiu. Pabundu. Ir apsimetu, kad nieko nebuvo, kad nieko nepajutau. Apsimetu, jog tai buvo melas...
Tik giliai alsuoju, ir gaudau orą...bandydama save tuo įtinkit...ir jaučiu, kaip melas...skverbiasi vis giliau į mane.