Kartais būna eini gatve..ir matai žmogų: liūdną, pavargusį, berods ir vienišą. Ir tau jo gaila, liūdna dėl to, norisi prieiti ir apkabinti, pasakyti, jog jis ne vienas, kad jeigu reikia pagalbos lai kreipiasi...bet tu praeini pro jį...ir apsimeti, jog nepastebėjai..nežinau..gal ir neapsimeti..tiesiog pabijai.Ko? Kad aš žinočiau...bet be šito kvailo  jausmo turbūt pasaulyje būtų kur kas daugiau laimingų ir pasirengusių padėti žmonių. Fuck it`