Turėjau keletą dienų poilsio...na o žinoma tada galvoje vistiek knibždėte knibžda milijonai minčių...jų juk niekada nepavyksta neįsileisti, net jeigu ir labai nori..net jeigu neleidi joms įsiskverbti į tave...jos visuomet randa būdą, kaip visa tai apeiti.
Ir niekam visai nesvarbu..kad tu eini iš proto..lašas po lašo..prarandi protą, dėl jų...dėl tų slogumo ir vienatvės kupinų minčių.
Taigi..galvojau...galvojau, kad keista.Tikrai keista, kad vienu žmonių vietą užima kiti...kad vieni augintiniai, kaip kokie daiktai...pakeičiami kitais..vos šiems galą "gavus". Bjauriai kalbu..žinau..Bet kodėl, gi tikrai? Mes sakom, kad viskas tobula, kad tie žmonės tobuli ir nepakartojami, kad tokių kaip jie daugiau nebus..o kogero ir jie patys taip galvoja..ir staiga vieną diena..tu atsibundi ir supranti, kad tu tam žmogui tarkim visai lengvai ir be jokio skausmo gali pasakyti "sudie".Jau gali. Ir tai netgi nebūtinai turi būti kažkokių pykčių rezultatas ar trumpas išsiskyrimas... Tie žmonės...tiesiog..jų nebelieka..tai nereiškia, kad jie mirė ar išnyko...tačiau tau jų nebėra... 
O ir tie žmonės, kurių galbūt tu pats/pati nepaleidai..jie patys išėjo..ir sakei, kaip tau liūdna..roveisi plaukus..ir dievagojaisi, jog niekuomet tau nepavyks jų ištrinti..iš galvos..ir jie...ir jie po kurio laiko dingsta..jų veidai pradeda trintis iš tavo prisiminimų..o galiausiai jų ir visai nelieka...Ir tada keiki save...kad kodėl?Kodėl tau jau nebesvarbu?!!Kodėl nebeprisimeni?
Ir aš nebežinau..kaip dar visa tai tęsti...tiesiog..keista visa tai.Pagalvokit.

O juk gyvenimo džiaugsmas ir yra žmonės... tavo žmonės..tačiau, kaip padaryti, jog jie nedingtų..ar kad ir pati nuo jų nepabėgtum taip greitai, taip lengvai?