Žinot, niekaip nesuprantu kodėl žmonės tave įskaudinę, pamelavę ar dar kitaip emociškai ar fiziškai tave sužeidę vėliau sako:
- Ko jau ko, bet tavęs iskaudinti tikrai niekada nenorėjau. Arba
- Kaip norėčiau atsukti laiką atgal, kaip norėčiau, kad taip nebūtų nutikę.
Ir panašų šlamštą.
Jie švelniai dūsauja žiūrėdami tau į akis ir tikisi, jog jiems pasakysi:
- Viskas gerai. Mes galim viską pradėti iš naujo, pamirškim tai kas buvo ne taip.Tiesiog.
Bet...
Nu aš tai taip nesakau. Jūs sakot? Ir tai visai ne dėl išdidumo, ar dėl nenoro, jog pasirodytum per daug gera ar naivi. Tai dėl to, kad jau viskas. Šaukštai po pietų. Laiko nebeatsuksi. Ir tie žodžiai, kad "kaip aš nenorėjau tavęs įskaudinti"...šiuo atvėju jie čia netinka...jei nori atsiprašyti, tai tegul ir sako "atsiprašau". Kam tas druskos bėrimas ant žaizdos? Nereikia to, be to žmonės taip lengvai nepamiršta. Jie gali atleisti, bet pamiršti? Nebent su laiku. O laiko sukinėjimas atgal ar pirmyn, vėlgi ne žmogaus jėgoms. Tad turbūt protingiau ir būtų jų prašyti, atleisti, o ne pamiršti. Niekieno negalima reikalauti pamiršti. Tiesiog negalima.