Ir man jau nebeliūdna, man jau nebepikta. Aš tiesiog pavargus.
Nuo perdidelių vilčių, ir nusivylimo, nuo priekaištų, nuo kaltės, nuo savęs. Nuo visko. Nuo to, kad nebemoku savęs valdyt, nuo to, kad mano nuotaika, kaip jūra - nenuspėjama... ir nuo žmonių kartais pavargstu.

 Sapnuose pavargstu. Pabundu pavargus.

 O ar aš ne per jauna pavargti? Kita vertus, ar yra koks amžiaus limitas?

Blaaa.