Šiek tiek mano, kaip N filosofijos apie gyvenimą arba kitaip "iš gyvenimo".
Šiandien teko skaityti mitą apie Sizifą ir jo bausmę, kurios nusipelnė apgavęs požemių Dievą Hadą. Bausmė, kaip kogero žinote, ar bent esate girdėję buvo ridenti akmenį į kalno viršūnę. Jis ridena tą akmenį, jau beveik pasieke viršūnę ir akmuo išsprūsta jam iš rankų ir vėl nubilda žemyn.
Na tai akivaizdžiai tikslo siekimas, kurio įgivendinimas jį išlaisvintų. O jo gyvenimas jam kogero tikrai atrodo beprasmiškas, apskritai kogero galvoja jis ar tai yra gyvenimas.
Tik aš pagalvojau, gal tai ir yra prasmė? Niekada nepasiekti tikslo, ne tik Sizifui, bet ir mums žmonėms, nes jį pasiekus mes tiesiog dingtume, žūtum.Nors tai ir yra bausmė Sizifui, bet taip jis bent jau yra.
Šiandien teko skaityti mitą apie Sizifą ir jo bausmę, kurios nusipelnė apgavęs požemių Dievą Hadą. Bausmė, kaip kogero žinote, ar bent esate girdėję buvo ridenti akmenį į kalno viršūnę. Jis ridena tą akmenį, jau beveik pasieke viršūnę ir akmuo išsprūsta jam iš rankų ir vėl nubilda žemyn.
Na tai akivaizdžiai tikslo siekimas, kurio įgivendinimas jį išlaisvintų. O jo gyvenimas jam kogero tikrai atrodo beprasmiškas, apskritai kogero galvoja jis ar tai yra gyvenimas.
Tik aš pagalvojau, gal tai ir yra prasmė? Niekada nepasiekti tikslo, ne tik Sizifui, bet ir mums žmonėms, nes jį pasiekus mes tiesiog dingtume, žūtum.Nors tai ir yra bausmė Sizifui, bet taip jis bent jau yra.
Kita vertus, pamačius šitą nuotrauką pagalvojau, gal Sizifas, jaudinasi visai ne dėl to, kad tenka tą akmenį ridenti į kalną, gal jis sielojasi visai ne dėl to, gal jam liūdna, nes jis vienas? Visiškai vienas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą