Nežinau, jau beveik ir įtikinau save, jog niekuomet nebūsiu laiminga, mylima, puoselėjama. Kad niekuomet nebus man gerai šiame pasaulyje(neklauskit kam  man to reikia, nes atsakymo nežinau, kodėl ir už ką taip save kankinu, na bet toks jau mano darbas, matyt). Bet kasdien prabundu su viltimi, kad galbūt šiandien rasiu ką nors, kas mane išgelbės iš šio kalėjimo į kurį pati save patupdžiau, kad tas kas nors įkvėps man vilties, tikėjimo, kurį kiekviena dieną kruopelytė po kruopelytės barstau.Kartais pagaunu save ieškančią, laukiančią to ko nors, beviltiškai trokštančią tai rasti, nesvarbu, kad iš visų pusių šimtai balsų man šnabžda 'tu pasmerkta.tu pasmerkta`.