O mes ten tiesiog sėdėjom. Tyloje. Kuri buvo iškalbingesnė už tūkstančius žodžių. Ir tada kažkoks prakeiktas mulkis, neturintis suknistos kantrybės pradėjo signalizuoti prieš jį buvusiam automobiliui. Jis viską sugadino. Viską. Mes buvome priversti atsistoti ir atsisveikinti. Be didelių iškilmių ir ceremonijų, be dramatizmo.Tačiau nors ir buvau prisižadėjusi neverkti, mano akys paplūdo ašaromis. Kurios pasipylė kaip lietus iš giedro dangaus. Negalėjau jų sustabdyti. O kam kada pavyko pažaboti lietų?
Ir dabar jaučiuosi suknistai.suknistai.SUKNISTAI.
Nes nors ir sakėm, jog dar susitiksim. Gyvenimas klastingas ir nenuspėjamas. Na žinot kaip ten būna - susitiksim, susitiksim ir nesusitinkat, o paskui pamatai žmogų po dešimt metų ir ir...ir paprasčiausiai neturi ką jam pasakyti, nors buvote artimi.
Minėjau, jog jaučiuosi suknistai, mm?
Ir dabar verkiu krokodilo ašaromis, įsikniaubusi į pagalvę..kartodama sau mintyse, kad viskas bus gerai...ir pati vargiai tuo tikėdama.
Nes niekada man nebebus taip gerai.Niekada.

P.s- o, žinot, visuomet maniau, jog mėgstu atsisveikinimus(jie vieninteliai man atrodė tikri ir savotiškai gražūs). Tačiau supratau, kad nė velnio jų nemėgstu ir kad nieko čia gražaus, o tikrumas gąsdina, nes jis tikras.Per daug atsisveikinimų pastaruoju metu. Labai per daug.
P.s- ko gero ir su jumis reikėtų, kažkuria prasme, atsisveikinti, ne visiškai, bet..aš išvažiuoju, išvažiuoju vasariškos sėkmės ieškoti Škotijos tyruose, tad mano mintys čia pasirodyti gali itin retai. Kvailai čia truputį - atsisveikinti su kažkuo, ko niekuomet nesi matęs, su kuo niekuomet nesi kalbėjęs...ir ir..
ai tiek to...Iki tolimesnių susitikimų arba ne(juk sakiau, kaip ten būna)...