Kartais, kai tave kažkas apleidžia pasijauti sutryptas, sudaužytas tartum veidrodis į milijonus šukių.

Tačiau laikui bėgant imi stiprėti. Vėl stojiesi, susirenki šukes ir eini. Neatsigręždamas, nors puikiai žinai, kad ne viską susirinkai, kad pačios mažiausios šukės dar ten.

Su kiekvienu išsiskyrimu ar išdavyste tų šukių gretos tik didėja.

Šiandien, manausi net matanti savuosius įtrūkimus. 

Ir aš žinau, kad kitiems atrodau rami...gerai besijaučianti, bet jaučiuosi tartum man kažko trūktų, gyvybiškai svarbaus vidinio organo ar jo dalies.

Ir nežinau ar tai dėl plyštančios iš skausmo ir liūdesio širdies....ar jog manyje iš tikrųjų atsivėrė skylė, dydžio su lig juodąja skyle.

Bet kurio atveju, jeigu dabar mirčiau, mirties priežastimi neteisinga būtų laikyti silpnas širdies sieneles. Tai vien tik skausmo kaltė. Nesąžiningo gyvenimo.

Ach, tikra dramų karalienė.

Tvarkyyyyyykis su savim, tu....Hhhhr.