-Tau reikia žmonių, pripažink tai.
-Jeigu pripažinčiau..jeigu tik pasakyčiau tai garsiai...tai būtų kančia. Didesnė nei, kad iki šiol buvo. Todėl...prašau, leisk man tylėti.
-Kodėl? Jeigu pasakytum, gal padėtis pagerėtų?
- Ne. Nes man nereikia praeivių. Man reikia žmonių, man reikia draugų, man reikia pastovumo ir ištikimybės. O galbūt tiesa ką žmonės sako, galbūt viso to iš vis nėra, o pats pastoviausias dalykas tai laikinumas..ir galbūt..tiesa...aš viso to tiesiog nenusipelniau...Kodėl turėčiau? Už ką?
-Bet...
-Jokių 'bet'...nenoriu nieko girdėti. Aš esu tai, kas esu...ir aš esu viena...aš vienišas stepių vilkas, ir, kad ir kaip būtų liūdna...tu negali nieko padaryti.

Man viskas gerai. Tikrai.
Tik vis dažniau...ramybės neduoda dalykai, kurių neturiu. Tačiau kuriuos turi kiti.