Sėdėjom po magnolija.Stebėjau kaip nukritę jos žiedlapiai žaidžia susivėlusiuose tavo plaukuose.Nekalbėjom.Atleisk, kad nekalbėjom.Tavo akyse mačiau atsispindintį dangų.Nepakėliau akių viršun.Sėdėjom ir laukėm pražystančių vyšnių/alyvų/lietaus laukėm/galbūt perkūnijos.Taip reta tai, taip gera ir jauku. Su Tavimi.Prisimenu, ką man sakei. Atleisk, kad nekalbėjau. Buvau apakinta susižavėjimo.Bijojau, kad jeigu ką nors pasakysiu ar paliesiu tave, imsi ir išskrisi, atgal. Bijojau, kad suskilsi į molekules ir išskrisi su vėju. Baigiau skaityti knygą. Juk žinai, nemėgstu šurmulio, kai skaitau. Bet tu taip tyliai tyliai.Ačiū. :)

Ir tik savižudės varnos priminė, jog šiandien sekmadienis.

Skrisdamos vos vos pakilę nuo kelio,  automobiliams zujant aplink /.../

Taip lengvai lengvai plasnojo sunkios varnos.