"Gal pavešti?" - atsargiai atsidaręs langą, paklausė vidurinio amžiaus vyras.
"Ne, nors labai ačiū" - mečiau jam šypseną.

Aš net nesišypsojau, o juokiausi, kvatojausi iš visos širdies.
Pati sau. Su savimi. Jiems : šiltai ir sausai sėdintiems automobiliuose, besidangstantiems galvas rankinėmis, laikraščiais ar skėčiais.

Ir vis dėlto, lietus  yra gėėėris. Ir manau, kad tai buvo tai, ko man taip ilgai ilgai reikėjo.
:))))

Ignoruok skėčius, mielas žmogau.! hahah