Kai naktimis sapnuojasi žemuogių laukai, o dienomis Tavo sarkazmas pasiekia tokį lygį, kai jau nebesupranti ar juokauji ar ne. Kai šaltas nakties vėjas perpučia kiaurai - plonytę suknelę, o Tu jauti kaip nyksti. Kai ilgiesi taip stipriai, kad vos prisiminusi imi raudoti parduotuvėje/bibliotekoje/parke, nesvarbu, ten kur esi. Kai kava tampa karti, o rankos laikomos po lediniu vandeniu vistiek liepsnoja karščiu. Tada – nori būti vientisa. Bet ar buvau vientisa kadanors? Tikrai? Argi pati savo noru neišbarsčiau savęs? Tau ir Tau...o, Tau irgi. Še, imk, gaudyk. Ir čia, ir ten Aš. Tik nesijaučiu niekur esanti. Išnešiojo paukščiai MANE po pasaulį. Paštu išsiuntinėjo giminės ir draugai. Kelio rasti negaliu. Po velnių,  atiduok MAN mane.

Netikėti niekuo. Daugiau niekada.

Du veidai.

Dvi vizijos.

Visko po du.

Vieeeno noriu!

Smilgose.

Akis ir lūpas rasotas bučiuoti.

Vėją jausti.

Tyla dalintis.

...

Nusidėjau.

Ne Dievams.

Sau.