|...Kiek mylimųjų stabtelėjo, bet praėjo...
Kiek nusišovė, pasikorė, susidegino...Tik Tu -
Vienintelis atleidęs tarp kerštingų ir piktų -
Užstotum nuo ledinio geležinio vėjo?...|

Išmėtyk visas knygas  po namus - atidaryk visus langus – lai vėjas sklaido senų knygų puslapius– lai tų senų knygų kvapas svaigina. Leisk prisiliesti prie degančių lūpų – nes mano rankos žiemą serga – dabar ne. Užmerk akis ir aš Tau skaitysiu Bukowskį - mudu gersime vėlyvą kavą – ir valgysime šokoladinius saldainius su riešutiniu įdaru. Užmerk akis ir nepalik po šituo vienišu iki skausmo dangum. Nes noriu Tave apkabinti. Labai labai. Ir vėl.

Bet aš žinau, mano norai - neleistini ir nuodėmingi.Aš pagiežinga, pikta ir neatleidau Tau.

Ir prieš akis man atsiveria kraupi tiesa : Kuo Tu toliau - tuo geriau. Aš juk nenoriu keliauti pragaran.

_ _ _

Žinojimas, kad Tavimi kažkas rūpinasi ir nori, jog to nesužinotum, ne tik svaigina, bet ir skaudina tuo pačiu. Juk kaip reta tai ir kaip gražu.