Keep calm and study psychology(:

My heart hurts. Bet ne dėl to, kad kažkas blogai. Priešingai. Širdis mano kupina meilės / džiaugsmo / smalsumo / gėrio / malonumo. Perpildyta visais tais dalykais. 
Vynas mane svaigina, tampu lengva. Kvėpuoju giliai ir sukuosi aplink savo ašį. Po viso to šėlsmo ir išprotėjusios nuo laisvės širdies prisėdu kažkur laiptų, vedančių į pirmą aukštą kamputyje, užmerkiu akis, sakau sau ' tik minutėlę čia taip, ramiai, pabūsiu. minutėlę'. Atrodo, kad po minutėlės, bet iš tiesų ne, kažkas švelniai užkloja mane šiluma.(: Leidžiu sau pasilepinti tuo rūpesčiu. Šlykščiai per daug leidžiu pasilepinti sau tuo.
Ir aš žinau, kad visa tai atrodo juokinga, ir kad tie du žmonės, kuriuos matau veidrodyje grįžusi po šėlionių namo nieko gero nesako nei apie mane, nei apie mano būseną. BET nesmerkite labai, mielieji( nors prisipažinsiu, net jeigu ir smerkiate I don`t give a damn^^), nes galiu kirsti lažybų, kad žinote, jog kartais tai vienintelė išeitis.
Atrodo, kad širdis mano sprogs, atrodo, kad vienoje minutėje negali tilpti tiek širdies dūžių. Tiek dūžių, kurie šnibža kažkieno vardą. Vardą kažkokios paslaptingos būtybės, kurios dar nepažįstu. Kuri pasirodo vien sapnuose. 

MORNING ALARM! haha

Dažniau nei paprastai pagalvoju, jog iš tiesų esu išprotėjusi. Ir vėl kaip Škėma. Ha. Nenuostabu, sapnuose ateities romanai, maži korėjiečiai kopiantys mano kojomis, kalbantys medžiai ir kitos nesąmonės? Pasąmone, palik mane ramybėje. Aš nesuprantu, ką bandai man pasakyti.

Ir niekada neprarasti šito išdidumo. Niekada nesivaikyti nieko. Nelaukti. Nekovoti dėl niekieno meilės. Visa tai beprasmiška. Pažadėk. Sau. Pažadėk sau, N.
PAŽADU.

Okey, o dabar pakeliam rankas solidarūs bepročiai arba ne, geriau, tiesiog ištieskit man rankas, nes aš noriu pajusti svetimą beprotystę.