Kokia tikimybė, kad šitam gyvenime sutiksiu kažką, ką jau esu sutikusi prieš tai buvusiame?
Atsibudus ryte vis dar sunku suprasti ar tie vaizdiniai tikri, ar išgalvoti. Ar tai BUVO gyvenimas, ar TEBUVO sapnas. O baimė išnykti ir nieko po savęs nepalikti tiesiog stingdo kaulus.
O, kokia tikimybė, man pasakykit, kad bus suteiktas antras šansas?
Kažkada, jau seniai skaitytas V. M. P eilėraštis galvoje ir praviras langas. Lietus kitoje lango pusėje.
Ar būna, kad ir vėl gali kažką apkabinti, ką maneisi praradus?
Ir matau liūdnus žmones, skauda jiems. O man taip rūpi, kad atrodo numirsiu. Ir kvėpuoti nebėra kuo. Plaučiai visai tušti.
Ir ar žinai, kiek drąsos ir vilties reikalauja įkvėpimas? Vienas oro gurkšnis, po velnių?
...
Ar žinai?
Ir taip. Tikrai taip. Prisipažįstu. Aš noriu būti neapibūdinama!
Man nereikia Jūsų būdvardžių. Man nereikia Jūsų žodžių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą