`When I put my hand under your shirt at a bus stop it is not a farewell`.

Ir jie sukioja pirštą prie smilkinio vos mane pamatę. Ir jie kvatoja.
Bet jie džiaugiasi ir laukia.
Malonu. Argi ne? Kai kažkas laukia?
Ir pirmą kartą gyvenime atrodo, kad galiu padaryti bet ką.
Pirmą kartą gyvenime sakau ir kartoju tai sau mintyse, o ne kažkam kitam : "Tu gali. Viską gali." : )
Ir goooooooooooo wild!! Nes vieną kartą gyvenam, ar taip?
Ir net jeigu du, kam rizikuoti? : )

---

Sėdžiu priešais Tave prie stalo.
Niekas nesikeičia Tavo akyse. Mano akyse. Niekas nesikeičia. Nebent laikas. Jis eina. Vietoj nestovi.
Staiga imu jausti, jog pradedu Tavęs nekęsti. Taip lėtai ir nemaloniai. Kaip ir visų kitų.
Bet ne. Nenoriu taip.
Todėl pakylu nuo stalo ir nueinu.
Neatsisveikinu.
Nepyk, kad neatsisveikinau.
Bet viskas taip trapu ir neaišku.
Nežinojau, sakyti "ate" ar "iki".
Abu žinom, kad tie žodžiai skiriasi.
...


---

Ir klausausi paukščių čia čiulbančių ir laukiu nakties / mirties Tavo rankose.
O mes juk dar susitiksim, tiesa? : )