Hold on to people. They slipping away. They always do.

Ir lauki nakties, kai ir vėl galėsi rašyti, sau nemeluoti. Keistai viskas klostosi pastaruoju metu. Nors...kada gi man keista nebuvo? Gyvenimas nuolat stebina. Gaila tik, kad dažniausiai tai yra nuostaba, kad esu žemiau, nei maniau, jog galiu būti. "Ha! Manei, kad jau dugnas? O ne, mieloji. Dar ne". 

Viskas taip nepastovu. Nėra kuo pasitikėti. Nėra ko mylėti. O norisi labiau nei bet kada anksčiau. Ir keista, nes aš gi ne iš tų, kuriems tai reikiamybė. Visada maniau, kad tai turi ateiti natūraliai, nes kitaip tai iš viso nebeturi prasmės. Kvaila kovoti dėl pripažinimo ar simpatijos.

Do you ever just want to sit next to someone and listen to everything they could possibly say about anything ever just because you like their face and their voice and their general existence?

O ką daryti, jei tie žmonės nuo Tavęs nuolat bėga? O Tu jau nebespėji vytis? Ir krenti Jiems po kojų, maldaudama pasilikti, pamiršus savo pačios išdidumą ir pažadus niekada to nedaryti. Ką daryti, jeigu galiausiai supranti, kad tik Tu žinai apie tuos pažadus ir tą išdidumą? Kai suvoki, jog Jiems atrodai tik kaip eilinė menkysta besivoliojanti ant žemės ir apraudanti savo apgailėtiškumą? Tada gali arba krautis lagaminus ir vėl bėgti į kitą vietą, arba amžiams palaidoti bet kokį suartėjimą su kita gyva būtybe.

Taigi, trumpiau apie viską - aš pasiduodu.

Turbūt, viską ir trumpiau galėjau parašyti. Bet visi nors kiek valdantys žodžio meną supras, kad žodis talpina kur kas daugiau nei vieną prasmę ar mintį.

nuo stogo varvantis vanduo

tai ne ruduo

tai tik lietus mene kedena

ar neatrodo tau keistai

apie gyvenimą mąstai

kada kiti tiesiog

gyvena – – –

Labanakt, žmogeliukai !