-Ak, susimildamas, aš juk Tave maustau.
Visada Tave maustau. Visus maustau. Bet Tave labiausiai. Dievaži, Tu toks kvailas. Ha! Manai, kad perpratai mane, bet iš tiesų, nieko apie mane nežinai. Ničnieko! Visa, ką sakiau, visos tos idėjos, kuriomis dalinausi tik fasadas, įvaizdis kažko, kuo noriu būti. Bet nesu, ne. Ir nebūsiu. Tu toks apgailėtinas, tiki manimi, daliniesi savo menka meile, kurios man niekada neužteks, kuri manęs niekuomet nepasotins. Negi dar nesupratai, kad nuo manęs reikia bėgti? Sutikai mane gatvėje? Tuoj pat perbėk į kitą kelio pusę. Pamatei parke skaitančią knygą? Nagi, bėk bėk, ko stovi, negi nėra kitos vietos pasivaikščioti? Nebebūk kvailas, bėk. Aš Tave sunaikinsiu. Tu per geras. Nežinau ar galima dėti lygybę tarp geras ir kvailas. Bet Tu būtent toks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą