To worry of every single thing that is possibly to be worried about.

Milijonai ambicijų, bet toks jausmas, kad galėčiau miegoti amžinai.

Labai ilgiuosi pokalbių iš širdies į širdį su kita žmogiškąją gyvybe, tuo pačiu metu žinau, kad negaliu niekuo pasitikėti. Negaliu? Ne tas žodis. Nemoku.

Noriu būti laiminga(?!), bet nuolat galvoju apie dalykus, kurie liūdina. Atrodo, kad prisiminimai kaip akmuo pririšti prie manęs, o aš negaliu daryti nieko kito kaip skęsti.
Aš sakau, kad nerūpi ir 'fuck it', bet jaudinuosi ir nerimauju dėl VISKO ir VISŲ.

Tai kaip čia suprasti, žmonės? Iš kur tas melas? Iš kur ta tokia netikra - aš? Iš kur tas šūdu dvelkiantis gyvenimas?