"I am half agony, half hope." - pasakė Jane Austen, dar XVIII amžiuje.

Tik kažkaip jos žodžiai suvirpino mano širdį šįryt, nes pasirodė, kad nė pati negalėčiau taip tiksliai apibūdinti dabartinės savo būsenos, tos mėnesio nuotaikos, metų metus...mane persekiojusio šešėlio.

Ten pilnatvė, naujos pažintys, nauja vieta, nauja pradžia, kitaip, taip kaip ir svajojau.

Čia pelenai ir atvaizdai viso to, ką sugadinau/ką palikau/ kam neatleidau.

Ir aš dar nebuvau sutikusi  žmogaus, kurio širdis taip garsiai plaktų, o gal žmogaus, kurio širdį taip gerai girdėčiau?! Ir aš nesu sutikusi žmogaus, kuris taip suprastų manąją.

 Ei, na ir kaip po velnių pradėti ir pabaigti sakinį tuo pačiu dalyku, tuo pačiu jausmu? Tiek daug dalykų pasikeičia, nuo pat pirmojo simbolio, kurį čia parašau.

Naivuolė. Ir vėl.