Chhha. Peržiurinėju senas nuotraukas. Ir žinot ką supratau? Kad labai daug  ką pamiršau. Tikrai. Buvau pamiršus ir tai, ko sau sakiau niekada nepamiršiu. Bet turbūt mes visi žmonės tokie, pamirštam tai ko pamiršti turbūt nereikėtų.Ir tikrai ne dėl kitų. Dėl savęs. Nes tie gražūs dalykai, kadanors gali mus išgelbėti nuo širdį veriančio liūdesio, kuriam atėjus mes bandome atsiminti, ką nors gero, tačiau labai dažnai prisimename tik blogą ir taip sąmoningai sau kenkiame.O tuos gerus dalykus turbūt esame paslėpią giliausiose širdies kertelėse ir visai nežinau ar dėl to, kad nenorime to su niekuo dalintis, ar bijome prisiminti ir palyginti savo dabartinį gyvenimą su kažkada buvusiu...Tačiau jeigu tie prisiminimai būtų kur nors arčiau...gal viskas būtų kitaip?

P.s- apmaudu tik tai, kad pačios nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos įamžinotos, beproto nevykusiose fotografijose :DDD