Prabusti
naktį. Iš baimės. Iš vienišumo.Ir melsti, betkokio gyvybės ženklo, kažkur: pravažiuojančio
automobilio garso, žingsnių, kurių aidas atsimuša į stiklą, lietaus. Bent
menkiausio garselio, kuris bylotų, jog ne viena ant žemės, kad kažkas irgi
kažkur dar gyvena, skuba namo, pas savus.
Tada krizenti
iš to, kokia vis dėlto aš pažeidžiama ir apgailėtina. Ir vėl užmigti – kietu
miegu.
|...I wonder when this empty feeling will go
away, if ever...|
Bėgti bėgti
bėgti per lietų. Ir taip sunku. Ir vis tiek bėgti, iki tol kol...kol iš
negalėjimo kvėpuoti suklupsi. Išeiti iš savęs, palikti šį niekingą kūną. Nes ne
jis aš. Tik taip dabar moku. Tik taip dabar galiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą