|…paliečiu krėslą lėktuve
tačiau tai ne tas
ant kurio sėdėjai
ne tas vis kartoju
ne ta kalbėjo apie mane
bet tai tas pasaulis
kuriame net ir tušti krėslai
primena apie mylimuosius…|
Skaitau tai, klausau Domanto ir ir ir... Man atrodo, aš truputį įsimylėjau. Kažką nežinomo, neapčiuopiamo, neįmanomo?
Gal lietų?
Lietų, kuris vis smarkiau lija į širdy?
Gal tą viziją galvoje, apie žmogų, kurio nėra?
Gal dabartį?
Nes, nėra taip, kad ji puiki. Ha, visai ne. Bet nebus taip. Niekada daugiau. Visada bus, tik kitaip.
Aš nežinau. Aš nesuprantu. Aš ne aš.
Velnias, kiek daug 'ne'. Velnias, kiek daug sentimentų.
::: ::: :::
::: ::: :::
- Kartais man atrodo, kad net "kaifuoju" lietui lijant.
- O, Dievai, taigi Tu svajonių jaunikis!!!
::: ::: :::
::: ::: :::
O, jei rimtai, tai dabar tiesiog džiaugiuosi draugų laime, ir tyliai tyliai, kaip niekada kantriai, laukiu savosios?!?!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą