Don`t cry for me, Argentina * Bet niekas manęs jau neišgelbės.

Ar galima tyliau, pasauli? Krūpteliu jau net ir nuo praveriamų durų garso, atrodo krentu. Na, kaip tuose sapnuose, kai krenti žemyn, ir atrodo, kad išeini iš savo pačios kūno.

Pabundu. Jaučiu nieko. Taip visiškai nieko. Tik tuomet, po pusvalandžio visiško savęs nekentimo ir šlykštėjimosi tais apgailėtinais troškimais ir naivumu, kurį nešiojuosi savyje šitiek metų, nustoju žiūrėjusi į sieną, ir pasiryžtu pajudėti iš vietos, tačiau tik iš pareigos žmonėms, kurie šalia.

- Nusišypsok. Man nepatinka, kai liūdi. Nagi.

Nusišypsau.

- Hm, baigėsi cukrus. Nueitum iki parduotuvės?

Žinoma.

- Hm, nemanau, kad tai atsitiktinumas. Manau, kad taip turėjo būti. Na, kad tądien Jis turėjo pamatyti mane mieste, parašyti man. Kaip manai? Ei, ar klausaisi? Nagi, tai ką manai?

Aa, taip. Tiesa. Manau. Taip. Likimas.

Aš apgailėtinai liūdnas žmogus. Bet aš šypsausi ir žmonės, dar sako, kad mano akys tartum įsimylėjusios. Ir iki šiol man tai netrukdė. Visa tai. Bet jaučiu, kad tampu nenuoširdžia. Net nežinau, prieš ką labiau, prieš juos visus ar prieš save. Tik labai nenoriu, būti žmogumi, kuriam nerūpi kiti. 

Tavo pirštai groja įsivaizduojamais klavišais ore, ir akimirką man pasirodo, kad iš tiesų galiu girdėti melodiją.

Nes mano galva - padangėse. O Tavo kojos vaikšto dangumi.

Stebiu tuos violetinės spalvos ratilus ant sienos. Nuostabu! Gera čia būti. Šitoje purpurinėje šviesoje ir gurkšnoti vakarykštį vyną, kuris pirmą kartą gyvenime, leido pamiršti.

- Pasiilgau Tavęs.

- Po velnių, na ir kam reikėjo tai sakyti?

Po kelių minučių nejaukios pauzės.

- Ir vistiek, pasiilgau. 

Esu taip susitelkusi į save, savo ilgesį, kad nė nepagalvoju, kad kažkas gali pasiilgti manęs. Neįtikima. Net atsakyti nemoku.