Our life is a series of moments. Let them all go.

O dabar čia groja 100 % viso galimo garso. Kodėl?

Kad negirdėčiau savo minčių.

Ir net jeigu, galiausiai, viskas vėl grįšta : klausimai, prakeiksmai, prisiminimai, vizijos, troškimai, bjaurastis, galvosūkiai, idėjos, skausmas, nesupratimas, maldos, nežinomybė, sprendimai, Tavęs šauksmas, ilgesys. Net jeigu, galiausiai, visa tai grįšta su trenksmu, su neapykanta prigimčiai...

Dabar gera ir aš nesigailiu.

Nesigailiu visų tų kvailysčių, visų neapgalvotų ir 9 kartus nepamatuotų sprendimų, visų tų iki ašarų pasigailėtinų poelgių, impulsyvių prisipažinimų ir nutrūktgalviškų apsikabinimų. Nei trupučio! Nes dabar tai atrodo tikra, teisinga, juokinga. Dabar atrodo, kad taip turėjo būti. Ir turėjo, argi ne?

^^

Ir, Dievaži, aš gi kartais deduosi taip viską žinanti, taip nuoširdžiai manau, jog žinau, kaip turiu elgtis. Ir, hell no! Nežinau. Ir dabar nežinau! O būtų gi ir visai neblogai!

^^

Lengva pykti, kai nematai. Dar lengviau pasikliauti žodžiu.
Erzina, kai žmonės tikisi iš manęs per daug, bet dar labiau erzina ir liūdina, kai iš viso nieko nebesitiki.

Interested in everything and committed to nothing.