De profundis`

Kai Tu prisiartini, manyje kažkas išsiderina. Varai iš proto. Ne gerąja prasme. Negaliu kvėpuoti. Erzini, iki negalėjimo būti šalia tavęs. Iki negalėjimo daugiau to kęsti.Turiu išeiti. Įkvėpti gryno oro. Tu atėmei mano protą, mintis atėmei. Niekada neatleisiu Tau.

Iki negalėjimo kvėpuoti...Iki negalėjimo mėgautis netgi žvaigždėtu dangumi ir laiku, kuris man liko, su tais, kuriuos myliu ir pažįstu amžinybę.

Iki prakeikto nesugebėjimo suimti savęs į rankas.

***

Kai pasakai žmonėms, jog esi pamišusi, visi jie galvoja, kad tai tik skambi metafora, sufleruojanti apie spontanišką ir linksmą Tavo būdą. Bet aš, iš tiesų, jaučiuosi pamišusi, na žinote, tikrų tikriausia prasme, kurią būtų galima rasti žodyne.

Mintyse suirutė. Jokios vidinės ramybės.

***

Keista, pirmą kartą gyvenime ne naktis, o diena gelbėja nuo siaubo.

Sapnuose : visiškai random būtybės, tamsūs šešėliai, vėjas, vartantis medžius ir nepakeliamas šaltis.

Tame mažame tarpelyje, tarp dviejų košmarų - suvokimas, kad viskas beprasmiška. Kad aš beprasmiška iki kaulų smegenų. Kad dalykai neduodantys dabar man ramybės beprasmiški. Kad tai, turbūt, iliuzija - skausmas, nerimas, nemiga, telefono skambutis ir Tavo balsas kitame laido gale.

Girdžiu, ką sakai. Girdžiu ir suprantu, kad neatvažiuosi. Liūdna. Bet aš žinau, kad no longer you can find comfort in me, no longer I can find comfort in you.

...