Don`t let me love you in that horrible way.

Neištrūkstu. Niekaip. Iš galvojimų. Iš klausinėjimų. O vėliau iš juoko. Šūkavimų. Popieriaus lapų plėšomų į skutelius. Vien tam, jog nepradėčiau verkti.
Viskas tikrai gerai. Kalta vien romantiška prigimtis. Kiekvieną kartą mirtinai skauda sudužus idealui/ sugriuvus dar vienai idilei. 
Keista. Čia taip šviesu nuolatos. Net naktimis!
Aš viską prisimenu. Net ir tą vėjo kvapą jo plaukuose, kai apkabindavau. Skauda. Skauda visai kaip tada, kai būdama maža norėdavau parodyti mamai kaip stipriai ją myliu. Apglėbdavau mažais delniukais ir spausdavau prie savęs iš visų jėgų, kol imdavau ir pavargdavau. Kol imdavo skaudėti. Meilė - skauda. Rūpestis - skauda. Jaustis už kažką atsakinga - skauda. Ir baisu. Kaip baisu tai, aaa? Labai.
Ir mane viskas skaudina. Kai aš viena - skauda. Kai aš būryje - skauda šimtą kart stipriau. Bet gyvenam kažkaip. Visi juk taip. Ir nesiskundžiu, ne ne ne. Tik mąstau.

Man. Patinka. Čia. Rašyti. Trumpais. Ir. Nelogiškais. Sakiniais. Ir. Dėti. Tašką. Po. Kiekvieno. Žodžio.
Nes tiesiog...


Geriant pačią skaniausią kavą pasaulyje net sustingau > užburianti.