30 sekundžių. Tai viskas, ką turi, kai esi apsupta aštuonių nepažįstamų akių. Kartais mano ir jų akys susitikdavo, bet labai trumpam, žvilgsnį tuoj pat nukreipdavome kažkur kitur. Nežinau, ar dėl to netikėto akių kontakto ar dėl to, jog jis buvo iš tiesų lauktas, bet kiek nepadorus. Kartais mūsų akys susitikdavo ir mes likdavom kuriam laikui taip sustingę. Nežinau, ką tuo tarpu galvodavo jie, ką bandė jų akys išskaityti manosiose. Aš tuo tarpu bandžiau įminti liūdesį jų akyse. Jo tiek daug visur. Sunku nepastebėti.
Bet visa tai nesvarbu. 30 sekundžių - toks laikas leistinas žiūrėti kitam į akis, ypač, kai kalba eina apie nepažįstamuosius. Negali žiūrėti per ilgai - tada atrodys, jog spoksai. Tai kaip nerašyta taisyklė, kurią visi žino, bet apie kurią niekas nekalba. O taip, šiuolaikinė kultūra tą tikrai propaguoja. Rodos, jog pažiūrėti kažkam tiesiai į akis reikalauja tiek daug drąsos, tiek daug ryžto, tiek daug pastangų... Ko mes bijom? Juk tai vienintelis būdas - pažinti kitą, priimti jų esatį ir išreikšti pagarbą.
Bet visa tai nesvarbu. 30 sekundžių - toks laikas leistinas žiūrėti kitam į akis, ypač, kai kalba eina apie nepažįstamuosius. Negali žiūrėti per ilgai - tada atrodys, jog spoksai. Tai kaip nerašyta taisyklė, kurią visi žino, bet apie kurią niekas nekalba. O taip, šiuolaikinė kultūra tą tikrai propaguoja. Rodos, jog pažiūrėti kažkam tiesiai į akis reikalauja tiek daug drąsos, tiek daug ryžto, tiek daug pastangų... Ko mes bijom? Juk tai vienintelis būdas - pažinti kitą, priimti jų esatį ir išreikšti pagarbą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą