'The clue to everything a man should love and fear in her was there, right from the start, in the ironic smile that primed and swelled the archery of her full lips'.

Pasiilgau rašyti. O gal tik ilgiuosi to žinojimo iliuzijos. Šiomis dienomis nieko nebežinau. Pabaigiau universitetą. Atrodė, jog tos akimirkos visa esybė troškau taip ilgai. Bet dabar jaučiuosiu tokia tuščia, tokia pasiklydusi gyvenime. Išsilavinimas man visuomet siejosi su patogumu, saugumu. Ak, kokia kvaila buvau. Tas prakeiktas lapelis nieko nekeičia. Atvirkščiai, tik dar labiau glumina. Ką dabar daryti? Atrodo, jau turėčiau žinoti. Bet nežinau. Neturiu nė žalio supratimo, ką dabar noriu daryti. Noriu nuotykių, noriu naujų pažinčių, noriu miesto šurmulio. Dėja, niekam neturiu energijos. Noriu lengvo, paparasto, nesudėtingo. Bet koks kvailas tai noras!

Noriu ištikimybės iš draugų, norių kad žmonės sugėbėtų prisimti atsakomybę už savus veiksmus. Noriu, taip arba ne. Nenoriu padaryti niekieno gyvenimo lengvesniu. Nenoriu priiminėti svetimų sprendimų. Nebenoriu.

Ir nors kiekviena diena prasideda ašaromis, naktys mano nuklotos nuostabiais...dar niekada neregėtais vaizdiniais, kuriuos, taip norėtųsi kadanors sudėti į knygą :)

Pasiilgau Jūsų, mano slaptų skaitytojų, kurių vardų nei veidų nežinau, bet kas, turbūt, ir daro šį santykį tokį nepaprastą ir saugų.