Kažkas kažkada man sakė: 'kartais reikia sustoti, atsikvėpti ir leisti sėkmei Tave pasivyti'.
Visus šiuos septynis mėnesius vaikščiojau ant pirštų galiukų, lėtai ir tvirtai dėdama kojas ant žemės. Dairiausi per petį, taip bandydama įsitikinti ar mano sėkmė, mano laimė, mano 'aš' vis dar eina man iš paskos. Kol galiausiai, ėmiau ir iš viso sustojau. Betgi, niekas manęs neperspėjo, jog sėkmė gali aplenkti mane ir kad tuomet, jau niekada jos nepagausiu.
Na, ir velniop. Tikrai tikrai, velniop viską. Nes vienu ar kitu atveju, mano gyvenimas keliauja būtent ten.
***
- Užmerk akis, suskaičiuok iki trijų, o tada atsimerk. Ką matai?
- Nieko. Nieko šalia nėra.
***
Aš nenoriu tarpų tarp žodžių, skyrybos ženklų ar gramatikos taisyklių, net žodžių nenoriu, nes jais nieko NIEKADA nepasakau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą