Visa tai - provokacija. Aš tyčia! Visa tai tik maža dalis mano plano! Aš erzinu Tave, vaipausi savo kvaila šypsena, rėkiu Tau į veidą, užstoju horizontą, šokinėju aplink, garsiai kalbu ir kvėpuoju, sunkiai vaikštau, viskuo skundžiuosi ir laukiu, kol imsi nekęsti manęs visa savo esybe. Laukiu kada gi Tu prarasi kantrybę. Laukiu, kada gi pagaliau spjausi man į veidą ir paliksi. Gal net nužudysi. Nagi, prašau. Tegul rankos nesuvirpa! Nesuklysk, nesustok, negalvok apie pasekmes. Aš tyliai laukiu mirties nuo Tavo rankos. Suteik man tą malonę ir išlaisvink sielą nuo kaltės.
Nemylėk, nematyk grožio manyje, nepuoselėk vilčių. Čia nėra nei meilės, nei rūpesčio...nei gėrio. Aš jau seniai tai supratau, dabar - Tavo eilė.
Negaišk laiko.
Nemylėk, nematyk grožio manyje, nepuoselėk vilčių. Čia nėra nei meilės, nei rūpesčio...nei gėrio. Aš jau seniai tai supratau, dabar - Tavo eilė.
Negaišk laiko.
Išoriškai atrodau pakankamai šaltas, kietaodis ir pakankamai drąsos turintis žmogus, tačiau taip nėra. Tai tik nematomas brezentinis apsiaustas po kuriuo slepiuosi. Jei atvirai, man prireikė galybės pastangų čia parašyti ir galiausiai pripažinti,jog aš be galo Tavęs pasiilgau. Ir tikrai neperdėsiu, sakydama, kad niekaip negaliu nustoti galvoti apie Tave. Apie Mus. Apie visas tas džiugias akimirkas kartu. Su didele nostalgija prisimenu ir ilgiuosi tų dienų.
AtsakytiPanaikintiGalbūt ir Tu apie mane kartais pagalvoji..Jei ir taip, tai tikriausiai su kiekviena diena vis rečiau. O galbūt aš klystu. Gal Tu jau seniai ištrynei mane iš savo minčių bei gyvenimo?
Kaip bebūtų, noriu, kad žinotum..
aš ATSIPRAŠAU.
Suvokiu, jog neįmanoma atsukti laiko atgal ir sugražinti to kas buvo..Suprantu ir tai, kad niekas nebebus taip kaip ankščiau...Bet galbūt? Vis dėl to, viltis- kvailių motina.
Kaip rašė savo atsisveikinimo laiške G.G.Marquez: "Visuomet išaušta rytojus ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti.." Galbūt toji dieną yra šiandien?
Net jei ir niekada daugiau nepasimatysim ir nesikalbėsim, tiesiog norėjau, kad tai žinotum, jog labai apgailestauju dėl to kas įvyko. Atsiprašau. Tūkstantį kartų.
...Jau per devintą upę
plaukė briedis,
aukštai iškėlęs karūnuotą galvą.
Bet skausmas nepraėjo vis...
Aš priblokšta, iš ties. Paglostė savimeilę kiek ši žinutė, neslėpsiu. Kita vertus pikta. Pikta, nes kaip pati sakai, parašyti čia ir pripažinti, jog manęs pasiilgai pareikalavo iš Tavęs daug pastangų. Pikta, jog čia. Apmaudu, jog maža buvo pastangų iš Tavo pusės išsaugoti draugystę.
PanaikintiAš irgi Tavęs pasiilgau ir dažnai apie Tave pagalvoju. Kartais šypsausi lūpų kampučiais prisimindama visas išdaigas, kurias kartu iškrėtėme, vietas, kurias aplankėme. Kartais keikiu save, nes jaučiuosi taip, tartum gaišau laiką. Bandžiau išdresiruoti tigrą, kurio vieta laukinėje gamtoje.
Buvai svarbi, iki skausmo. Visada jaučiau, kad šalia Tavęs nereikia mąstyti, ką galiu ir ko negaliu sakyti. O tai taip sunku rasti! Tą patogumo ir saugumo jausmą, kai esi su kitu žmogumi. Tai visada vertinau mūsų draugystėje. Vertinau ir niekada to nepamiršiu. Ir Tavęs niekada nepamiršiu! Nes įsišaknijai per giliai mintyse, nuėjai per giliai į kraują, per didelį pėdsaką palikai gyvenime.
Buvo sunku Tave paleisti. Bet paleidau. Nes draugystėje, kaip ir meilėje reikalingas atsakas ir abipusės pastangos, net jeigu žmonės apie tai kartais pamiršta. Matyt, aš tiesiog pavargau stengtis. Ir norėjau, žinoti, kad Tau rūpi, o ne tiesiog tikėtis.
Manęs atsiprašinėti nereikia, bet jeigu Tau to reikia, Tau nuo to palengvės ar kažkas pasikeis, še ' atleidžiu, nejaučiu Tau pagiežos. Negalėčiau'.
Nori, jog viskas būtų kaip buvę? Parodyk! Tik kitaip! Dalyvauk mano gyvenime ir dalinkis savuoju. Tai viskas ko reikia, ko visada reikėjo.