Apie praradimus.

'Keepers of private notebooks are a different breed altogether, lonely and resistant rearrangers of things, anxious malcontents, children afflicted apparently at birth with some presentiment of loss'. [J. Didions]

Nagi, pakalbėkim apie praradimus. Apie juodąsias skyles sieloj. Niekaip neišsenkantį ilgesį. Vidinį nerimą. Apie negyjančias žaizdas. Ar pažįstami ir Jums šie pojūčiai? Ar ir Jūs praradote kažką, ko nebegalite susigrąžinti? Jeigu taip, ar tai buvo iš Jūsų atimta prievarta? O, gal atidavėt tai laisva valia? Gal paaukojot tai vardan geresnio rytojaus? Juk mūsų norai kartais tokie nuodėmingi. Bet jeigu tai buvo auka, argi tai praradimas? Juk sakoma, kad pasiaukojimas vienas ryškiausių kilnumo bruožų. Ar lengviau, kai žinai, jog pasielgei teisingai? Ar lengviau, kai girdi liaupsias, kad, štai, koks Tu doras ir moralus?Ar tai užpildo tuštumą? 

Ką galima prarasti?! Keisčiausius dalykus galima prarasti, pamesti, nukreipus žvilgsnį kažkur kitur, atsisukus - neberasti. Daiktai dingsta, vynas išsenka, pinigai baigiasi, jausmai išblėsta, žmonės pranyksta. Ką sunkiausia paleisti? Žmones, aš sakau. Bet anas, 'politikėlis' sėdintis už aukso dabinto stalo, turbūt, atsakytų 'stalą, auksu dabintą'. 

O, ką susigrąžinti sunkiausia? Pametus namų raktą, gali greitai pasigaminti naują. Ištuštėjus vyno taurei ir vėl gali ją pripildyti. Žmones išėjusius, pakeičia kiti. Bet jausmai tvyroję tarpelyje tarp mano skruosto ir Taviškio...jie dingsta amžiams. Ką jaučiu su Tavim, nejausiu su niekuo kitu. Nebus taip pat. Bus kitaip. Sunku atgauti įkvėpimą, pasitikėjimą savimi ir kitais, motyvaciją, vidinę ramybę, orumą. Matyt, sunku atgauti viską, kas nepaliečiama, kas neturi materijos. Visa tai tartum dūmas išsisklaido galaktikoj.

Perfekcionistai, karjeristai, matematikai...turbūt, pasakytų, jog niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Bet gyvenimas ne matematika, ne kompiuterinis žaidimas, kuriame praradus gyvybę, turi dar dvi. Čia, dažnai, turi tik vieną šūvį. Todėl negali prašauti. O jeigu prašauni...verk, vaitok, rėk, stauk...kankinkis. Bet vienas. Ypač, jeigu kankiniesi dėl kažkur dingusių žmonių. Naujiems dar ne laikas. Nes kaip gali žinoti, ar jie verti būti su Tavimi, ar Tu jauti jiems kažką daugiau, nei dėkingumą, už buvimą šalia tą sunkią vienišumo akimirką?

Aš verkiau, raudojau, raičiausi iš skausmo ne kartą ir ne du. O Tu?

Aš abejoju, kad nors vienas iš jūsų buvote aplenktas praradimo skausmo, pasiaukojimo, kuris ne tik, kad neužpildė vidinės tuštumos, bet ją dar ir pagilino. Bet, jeigu Jums iš tiesų pavyko su tuo nesusidurti...tikiu, kad dar teks. Ir vis dėl to, gyvenimas be praradimų, argi nebūtų per daug sklandus? Kartais tik netekus supranti, koks svarbus vienas ar kitas dalykas buvo.