Taigi, pamirškit, ką rašiau vakar. Ten buvo bullshit. Spėju, vistiek nepatikėjot nė vienu mano žodžiu. Na, ir gerai! Tiesa ta, kad iš tiesų visi mes viską darome vien dėl meilės, kad ir kokia ta jos forma bebūtų: pripažinimas tarp draugų, kitos lyties rodomas dėmesys ar tėvų pasididžiavimas jūsų pasiekimais. Visi mes gravituojam link to 'tyro' jausmo, nukreipto mūsų pusėn. Norim, kad kažkas paglostytų galvelę ir pasakytų, jog mes tai kažkas, ko jie ilgą laiką ieškojo, kad mūsų gyvenimai šio to verti, kad viskas kas dabar dedasi tai tik tamsus debesis, kuris galiausiai pasitrauks, galbūt nė neprapliupęs lietum.

Kodėl man to nereikia? Vėl meluoju...Kodėl taip atsargiai apie tai kalbu? Nes baisu kalbėti apie tai, galvoti apie tai. Beveik taip pat kaip negalvoti. Vieną žinau: kur kas sunkiau yra prieš ką nors emociškai nusirengti, nei tiesiog nusimesti drabužius.

Galvoju, kad, galbūt, problema šiuolaikinėje visuomenėje nėra baimė įsipaireigoti, vienos nakties nuotykiai, apskritai, viskas kas įeina į tą 'nieko rimto' kategoriją, bet kad nutraukiam visus kažko vertus santykius nė nepakovoję. Viena dalis žmonių - duoda, kita ima. Ar yra tokių, kurie gali abu?

Aš dažnai klausiu savęs: 'Na, kodėl gi jis atkreipė į mane dėmesį? Juk aš iki kaulų smegenų niekuo ypatinga'. Šitoje vietoje, turbūt, laukiat 'bet'. 'Bet prieinu prieš išvados, kad...'. Na, tai, žinokit, neprieinu prie jokios išvados ir jokio atsakymo aš neturiu.


Tiesiog, jeigu kas nors rūpinasi ar saugo bėgu kiek kojos neša, nes nesuprantu, kodėl taip yra daroma. Vis galvoju, jog po tuo gerumo ir susirūpinimo šydu slepiasi kažin kokie blogi ketinimai pavogti mano autonomiją.

Keista, ar ne?