Aš kaip paliegęs paukštelis, kaip be-balsė lakštingala, kaip permirkęs lietuje vaikelis ieškantis namų. Kažkokia besiblaškanti, išsigandus, pasimetusi.
Ir aš kartais matau gyvenimą, kaip piktą dėdę, o save - kaip tą pasiklydusį vaikelį.
Ir aš kartais jaučiu, kad gyvenimas mane saugo, globoja, moko, siunčia ženklus. Kartais, kad apgaudinėja ir dursto pirštu į blogą kelią, kuriuo nevalia eiti.

Ir aš mažais kumšteliais mušu jam į krūtinę. Verkiu, šaukiu. Kartais - tyliu. Nes daugiau neišmanau, ką galima būtų padaryti.

Bet, pasakykit, jūs, man...argi mažas vaikelis gali įveikti piktą dedę?