Many kažkoks virusas, kažkokia nepagydoma bjauri liga, bedugnė, praraja, visą rijanti tamsa.
Jaučiuosi atitolus nuo visų ir visko kaip dar niekada nebuvau. Rodos, jog su pasauliu neturiu nieko bendra, išskyrus tai, jog esu jo dalis. Išskyrus tai, jog kiekvieną dieną kaip kokia skenduolė iškišusi rankas iš po vandenio mosuoju jomis į kairę ir dešinę, taip, bandydama prisišaukti pagalbą. Išskyrus tai, jog labai labai noriu gyventi.
Bet negyvenu, ne, niekada negyvenu. Vien tik mąstau, kaip gera būtų gyventi. Tartum tai būtų kažkas nepasiekiamo ar visiškai nuo manęs nepriklausančio. Gal ir jūsų tiesa, gal viskas mintyse, galvoje, tam mano 'negatyve'.
Bet, ei, Jūs, visi tie, kurie kartojat sau ir kitiems 'viskas įmanoma', turiu Jums nekokių naujienų. Ne viskas įmanoma, pasaulis pilnas neįmanomų dalykų! Štai, kodėl, klausiu 'ar gyvenimas tikrai visiems?'. Gal vieni mes pasmerkti kančioms, kiti apdovanoti laime ir nėra nieko, visiškai nieko, ką būtų galimą dėl to padaryti.
Nežinau, jaučiuosi tartum koks Don Kichotas kovojantis su vėjo malūnais. Jaučiuosi taip tartum eikvoju savo energiją kovodama su įsivaizduojamais priešais, o gal taip tartum ieškodama vartų, kuriuos saugo šimtai sargybinių, bet anai už kurių- kažkas, ko visą gyvenimą mano širdis ilgėjosi ir ieškojo.
Aš tikrai tikrai nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Tik vieną žinau, kad dėl kažkokių visai nesuprantamų ir sunkiai paaiškinamų priežasčių jau kuris laikas šaukiuosi mirties. Ne, ne nuo savo rankos. Kodėl? Per daug atsakomybės ir kaltės. O, taip, aš turiu moralę.
Ir man vis dažniau atrodo, jog tai gyvenime...man tik kliudo.
Jaučiuosi atitolus nuo visų ir visko kaip dar niekada nebuvau. Rodos, jog su pasauliu neturiu nieko bendra, išskyrus tai, jog esu jo dalis. Išskyrus tai, jog kiekvieną dieną kaip kokia skenduolė iškišusi rankas iš po vandenio mosuoju jomis į kairę ir dešinę, taip, bandydama prisišaukti pagalbą. Išskyrus tai, jog labai labai noriu gyventi.
Bet negyvenu, ne, niekada negyvenu. Vien tik mąstau, kaip gera būtų gyventi. Tartum tai būtų kažkas nepasiekiamo ar visiškai nuo manęs nepriklausančio. Gal ir jūsų tiesa, gal viskas mintyse, galvoje, tam mano 'negatyve'.
Bet, ei, Jūs, visi tie, kurie kartojat sau ir kitiems 'viskas įmanoma', turiu Jums nekokių naujienų. Ne viskas įmanoma, pasaulis pilnas neįmanomų dalykų! Štai, kodėl, klausiu 'ar gyvenimas tikrai visiems?'. Gal vieni mes pasmerkti kančioms, kiti apdovanoti laime ir nėra nieko, visiškai nieko, ką būtų galimą dėl to padaryti.
Nežinau, jaučiuosi tartum koks Don Kichotas kovojantis su vėjo malūnais. Jaučiuosi taip tartum eikvoju savo energiją kovodama su įsivaizduojamais priešais, o gal taip tartum ieškodama vartų, kuriuos saugo šimtai sargybinių, bet anai už kurių- kažkas, ko visą gyvenimą mano širdis ilgėjosi ir ieškojo.
Aš tikrai tikrai nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Tik vieną žinau, kad dėl kažkokių visai nesuprantamų ir sunkiai paaiškinamų priežasčių jau kuris laikas šaukiuosi mirties. Ne, ne nuo savo rankos. Kodėl? Per daug atsakomybės ir kaltės. O, taip, aš turiu moralę.
Ir man vis dažniau atrodo, jog tai gyvenime...man tik kliudo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą